Kaunas yra Viskas

J. Erlickas apie Vilnių

"...Aš bandysiu įrodyti, kad Kaunas yra Viskas.

Mat, kartais susidaro įspudis, kad patys kauniečiai to nesuvokia ir savo

miestą net lygina su Vilnium. Bet jei Vilnius btų kaip Kaunas, tai ir

Nemunas tekėtų pro Vilnių.

Pagal Viešpaties planą prie tokios upės kaip Vilnelė galėjo atsirasti

tik Babtai.

Koks gi save gerbiantis miestas stengtųsi atsirasti kuo toliau nuo juros

ir kuo arčiau Baltarusijos?

Anuomet net padors gyvuliai vengė bsimo Vilniaus apylinkių. Kur

daugiau galėjai išgirsti staugiant tokį išsigimėlį kaip geležinis vilkas?

Kodėl btent Vilniuj įsikrė Lietuvos Seimas, Vyriausybė ir net Vilniaus

savivaldybė? Todėl, kad piktoji dvasia ieško sau vietų, kur tamsiau.

Kaune greitai gautų galą.

Ir net patys vilniečiai taip nepasitiki vilniečiais, kad įrengė jiems

100 km. ilgio bandomąjį kličių ruožą. Ir tik pasiekęs Kauną, ten

apvalęs bei sustiprinęs dvasią, vilnietis įgyja teisę padidinti greitį

iki 130 km/val. O štai kaunietis gali iš karto tokiu greičiu pajudėti į

vakarus.

Vilnietį, artėjantį prie Kauno, įspėja specialus ženklas: „Pravieniškės

- 6 km." Vilnietis sudreba ir prisisega saugos diržus.

Kaunietis gi niekur Vilniaus prieigose nepamatys analogiško ženklo:

„Lukiškės - 6 km." Nes kauniečio nepagąsdinsi. Kaunietis pats autoritetas.

Vilniečiui suteikta galimybė pravažiuoti Kauną pakraščiu, jo beveik

nepastebėjus ir neįsibaisinus. Tik įsivaizduokim, kas btų, jei

vilniečiui tektų kirsti Kauno centrą! Jis nutrokštų kamščiuose ir

amžiams liktų klajoti painių Senamiesčio gatvelių labirintuose.

Yra nuomonė: kada nors Vilnius ir Kaunas susijungs ir taps dipoliu.

Atseit dvi galvos geriau kaip viena. Aišku, taip galėjo sugalvoti tik

tas, kuris išvis be galvos. Prisiminkim srinio traukinio Vilnius

Kaunas likimą. Tas naivus dvigalvis padarėlis, kitados svajojęs sujungt

dvi nesujungiamas vietas nnai išprotėjęs blaškosi iš vieno galo į kitą

pats neberasdamas sau vietos... Nejau ir mes norime tokiais tapt?

Kita vertus, kaunietis nenori vilniečio nė akyse regėt. Todėl ir

nutiestas aplinkkelis, greitkelis... Atseit varykit js, vilniečiai, kuo

greičiau prie jros ir girdykit ten savo žirgus. Mat Vilniaus apylinkių

gyventojai dar nuo Vytauto laikų garsėjo išskirtiniu kvailumu ir jodavo

žirgų girdyt net prie Juodmarių. Neteko girdėt, kad taip elgtųsi bent

vienas kaunietis. Betgi vilnietis įsitikinęs: kuo vanduo sresnis, tuo

žirgui skaniau. Užtat aplinkui Vilnių žirgų berasi tik rezervatuose, kur

laikomasi griežtos abstinencijos: nė gramo druskos.

Vilniečiui nuo Kauno atsiveria plačiausios perspektyvos. Nori - brauki

Marijampolėn, nori - į Kėdainius, Raseinius, Šiaulius ir Vakarus... O

gali net į Mėmelį, iš kur jau Amerika ranka pasiekiama...

O pabandykim įsivaizduoti, kad neatsargus kaunietis keliavo, keliavo...

Ir atsidrė Vilniuj. Aišku, jam čia nėr ko bt. Bet šaunusis nuotykių

ieškotojas atgal dar nenori grįžt. Jis, kaip ir visi kauniečiai,

veržiasi į priekį. Tačiau kur yra Vilniaus priekis? Brėžiame tiesiąją

nuo Kauno per Vilnių ir tolyn... Kurgi msų šaunuolis nukeliaus? Į

Šumską, Astraviecą ir Ašmiany... O ką ten sveikam žmogui veikt?

Maironis andai rašė: „Kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš

skausmo širdis..." O Vilniaus senelis nė nepasiekdavo, nes pro ašaras

kelio nebeįstengdavo rast. Tokį tat įspdį šviesiam žmogui darė tamsus

Vilniaus kraštas.

Užtat ir sakau: Kaunas yra visų kelių pradžia. O Vilnius - vienintelio

kelio galas.